Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 8

Ryte, truputį po šeštos valandos (o Danei tai nedovanotinai ankstyvas rytas), ji išsėlino iš namų pasigrožėti tekančia saule. Vanduo buvo pakilęs, o kieme buvo apie dvidešimt laipsnių šilumos. Saldžiai žiovaudama ji perėjo dešimties metrų pločio miškelį, kuris skyrė namą nuo paplūdimio, tada nusiavė sandalus ir įsibrido.

Visą naktį jai nedavė ramybės mintis apie tai, kaip kūnas sureagavo į Kviną. Jos varganos pastangos paslėpti savo reakciją buvo bergždžios. Nuo to darėsi tik dar sunkiau. Šis vyras jai ne draugas. Dar daugiau – jis jau turi moterį. Be galo ypatingą moterį, jei spręstum pagal dovanos kainą. Ir kodėl jis toks dieviškai gražus? Kaip jai išbūti su juo po vienu stogu dar dvi tris savaites ir nepasiduoti jo žavesiui? Buvo vienintelis būdas – galvoti apie Niką ir tai, kaip jis ją pažemino.

Vandens liežuviai laižė kojas – stebėtinai vėsus prisilietimas. Tai priminė, kad žiema jau ne už kalnų. Danielei atminty iškilo žiema prieš dvejus metus. Skruostus skalavo byrančios ašaros, jai slenkant paplūdimiu. Nikas kone pribaigė ją. Danė turėjo būti protingesnė. Jau tada. Dvidešimt penkerių ji buvo dar visai vaikas. Nikas vaišino ją restoranuose, tiesiog nešiojo ant rankų. Žadėjo amžiną meilę ir vedybas. Ji aklai juo pasitikėjo. Iki pat tos dienos, kai išėjo iš namų tam, kad pasimatuotų vestuvinę suknelę, o buvo apsupta minios žurnalistų, pasirodžiusių iš tarpuvarčių pliaupiant lietui. Iki pat šiol ji nemėgsta didelių juodų skėčių – jie panašūs į maitvanagius, laukiančius kieno nors mirties.

Žurnalistai maloningai nušvietė jai visas detales – kol Danielė sėdėjo patenkinta namie ir planavo vestuves, Nikas smaginosi su žymia serialų aktore. Nuotraukos buvo beveik pornografinės. Priremtas prie sienos, bjaurybė apkaltino ją klaidingai suvokiant savo padėtį Blekstounų šeimoje. Palengva atėjo suvokimas, jog ji toli gražu nėra turtinga nuotaka, o jos jaunikis – tikras vargeta.

Pagalbos ranką jai ištiesė Hovardas – visai kaip jos motinai prieš daugybę metų. Ji tetroško išnykti. Keli mėnesiai trankymosi po Aziją kiek apmalšino gėlą, tačiau motinai sukėlė begalinį nerimą. Pavargusi nuo žurnalistų, kurie be paliovos kišosi į jos gyvenimą, Danielė atsisakė grįžti į Sidnėjų, o Hovardas sutiko skirti lėšų jos verslui čia, Port Daglase, kur niekas nežinojo ir niekam nerūpėjo, kad ji – Danielė Hamond iš žymios Blekstounų giminės.

Saulėtekis buvo kerintis ir priminė jai, kodėl taip mėgsta šią vietą. Ji iš visų jėgų įkvėpė pripildydama plaučius gyvybe pulsuojančio oro. Ji privalo atsispirti Kvinui, kitaip patirs nepalyginamai didesnį skausmą nei tas, kurį sukėlė Nikas.

Danielė pasijuto daug stipresnė ir ryžtingesnė – kaip įmanoma greičiau užbaigs pradėtą darbą ir nepasiduos pagundai. Vis dėlto širdis ėmė drebėti, kai pastebėjo link jos tingiai risnojantį vyriškį žydrais šortais ir juodais berankoviais marškinėliais. Buvo pamiršusi, kad jam patinka bėgioti anksti ryte, kol visko neužkloja karščio ir drėgmės apklotas.

Kvinas kiek sulėtino tempą priartėjęs prie jos.

– Per karšta miegoti?

Danei pasivaideno pašaipi gaidelė – viltys, kad vakar vakare jis bus nepastebėjęs jos išdavikiškos kūno reakcijos, subliūško. Jis žinojo. Ir norėjo, kad ji žinotų, jog jis žino.

– Malonaus pasibėgiojimo, – atsakė Danė it gerai išauklėta moksleivė ir ėmė žingsniuoti link namų.

Kvinas ėmė bėgti atbulas, žiūrėdamas tiesiai į ją.

– Ar žinojote, kad Metas Hamondas atvyksta į miestą?

Žinia buvo netikėta. Ji kiek sulėtino žingsnį.

– Ne, nežinojau.

Danė niekada nebuvo susitikus su Metu asmeniškai. Jis dalyvavo Hovardo laidotuvėse, tačiau laikėsi atokiai nuo šeimos. Danielė norėjo prisistatyti, tačiau nusprendė, jog tokiomis aplinkybėmis, turi laikytis išvien su ją užauginusio žmogaus šeima. Kelis kartus buvo susitikusi su Meto broliu Džeradu ir jis jai nepaprastai patiko. Žinoma, Metas jautė nuoskaudą dėl to, kad tame nelemtame lėktuve buvo Marisa ir ji buvo minima deimantų magnato testamente. Aistras kurstė be paliovos aplink šniukštinėjanti žiniasklaida ir kilusios dvejonės dėl to, kas tikrasis Bleiko – Meto ir Marisos sūnaus – tėvas.

– Iš kur žinote? – ėmė smalsauti Danė.

– Jis vakar skambino.

– Skambino jums? – nepatikliai perklausė ji.

– Mes abu sukamės brangakmenių versle, tad nieko keista, ar ne?

Danielei darėsi vis smalsiau.

– Kai pasakiau, kur esu, Metas nudžiugo, sakė pats ketinąs čia atskristi. Tad pamaniau, kad jau esate jo pusseserė, gal jis atvyksta aplankyti jūsų.

Ji papurtė galvą.

– Jis tikrai nekeliautų čia tam, kad su manimi pasimatytų.

Kvinas suėmė rankomis rąstą, kad ištiesintų nugarą. Nevalingai Danė sužiuro į tamsius plaukelius, dengiančius jo ilgas kojas. Tada prisivertė mintimis grįžti prie Meto. Kodėl jis turėtų jos ieškoti? Ir kas sieja juodu su Kvinu? Juos galėjo vienyti tik neapykanta Hovardui Blekstounui.

– Ko Metas nori iš jūsų?

Kvinas sustingo, rankomis įsirėmė į šonus.

– O kodėl jus tai domina?

– Ar tai susiję su rausvaisiais Blekstouno deimantais?

– Ką jūs žinote apie rausvuosius Blekstouno deimantus?

Danė garsiai iškvėpė.

– Kad jie prieš mėnesį paslaptingai atsirado pas Hovardo teisininkus ir šie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atiduoti juos Hamondams. – Staiga jai nušvito galvoje. – Tai jūs radote juos. Jūs grąžinote juos.

– Aš jų neradau. Man juos davė, o aš tik patvirtinau autentiškumą.

– Iš ko gavote?

– Galėsite visus šiuos klausimus užduoti Metui. Dabar deimantai – jo nuosavybė.

– Juk sakiau, kad aš jo nepažįstu, – atsiduso ji. – Jis buvo atvykęs į laidotuves, tačiau laikėsi nuošaliai.

– Jums derėtų atidžiau rinktis, su kuo broliautis. Ar yra nors vienas žmogus pasaulyje, su kuriuo Hovardas nebūtų susipykęs?

– Nesantaika kilo ne vien dėl Hovardo kaltės, ir jūs tai žinote.

– Nagi, papasakokite.

– Visi žino tą istoriją. Ir jūs turėtumėte žinoti.

– Žinau tai, ką rašė laikraščiai. – Kvinas prisėdo ant rąsto ir delnu paplekšnojo šalia savęs. – Norėčiau išgirsti pasakojimą iš pirmųjų lūpų.

Visa įsitempusi ji prisėdo šalimais, jausdama jo didelį kaitrų kūną vos už kelių centimetrų. Jo smilkiniu sruveno prakaito lašeliai, o Danė neabejojo, kad ir nugara šlapia. Širdis plakė taip, tarsi pati ką tik būtų bėgusi.

Ji pasilenkė ir rieškutėmis pasėmė balto biraus smėlio, o tada leido jam laisvai tekėti tarp pirštų. Po Hovardo mirties turbūt visi laikraščiai spausdino Blekstounų ir Hamondų nesantaikos istoriją.

– Džebas, mano senelis, ir Hovardas tapo draugais ir partneriais, kai Hovardas vedė tetulę Ursulą. Dėdė Oliveris, mama ir Ursulos brolis liko Naujoje Zelandijoje prižiūrėti šeimos verslo. Kai senelis Džebas susirgo, visas teises į kasyklas jis užrašė Hovardui. Be abejonės, tai netenkino Oliverio.

O kaipgi kitaip? Pasak jos pusbrolio Džerado, pagyvenusį vyriškį ištinka apopleksijos priepuolis, vos tik paminėjus Hovardo Blekstouno vardą.

– Jis dar labiau nuliūdo, kai Džebas padovanojo Širdies brangakmenį – didžiausią savo radinį – tetai Ursulai.

Stambus rausvas deimantas buvo tapęs net Australijos folkloro dalimi, tačiau kaip ir daugelis kitų nepaprastų brangakmenių nešė blogą lemtį.

– Hovardas jį nušlifavo ir įdėjo į nepaprasto grožio vėrinį, kurį pavadino Blekstounų Rože.

– Taip užberdamas druskos ant kraujuojančios Hamondo žaizdos, – sumurmėjo Kvinas.

Danielė pritardama linktelėjo. Šį kartą Oliveris įsiuto, nes Hamondų vardas nuo šiol buvo amžiams įrašytas į deimantų istoriją.

– Kai pagrobė Džeimsą, Hovardo pirmagimį, teta Ursula puolė į neviltį. Norėdamas ją pralinksminti, dėdė Hovardas surengė įspūdingą trisdešimtojo gimtadienio šventę. Joje dalyvavo visi – net ministras pirmininkas.

Danė nusišypsojo prisiminusi, kokiu baimingai pagarbiu tonu jos motina pasakodavo apie brangius papuošalus, sukneles, dekoracijas.

– Tačiau viskas baigėsi ašaromis.

– Tą naktį buvo pavogtas vėrinys, – sau po nosimi sukuždėjo Kvinas.

Kiekvienas turėjo savą teoriją. Kai kas įtarė, kad tai buvo nepavykęs mėginimas sumokėti išpirką. Kvinas greičiausiai manė, jog Hovardas saugiai paslėpė vėrinį, kad gautų draudimo pinigus.

– Hovardas apkaltino Oliverį ir padėtis ėmė kaisti, – tęsė pasakojimą Danė. – Oliveris pareiškė, kad seserys nuo šiol jam mirusios… – ji pasisuko į vyriškį ir ėmė kalbėti žemu, gomuriniu balsu: – Tol, kol bus nors kaip susijusios su Blekstounu! – Ji dūrė į jį rodomuoju pirštu. Kvinas nusišypsojo. Šypsena buvo tikrų tikriausia ir jai apsalo širdis.

– Ne viską papasakojote, – tarė Kvinas.

– Ko nepasakiau? Na, turbūt girdėjote, kad vargšė tetulė Ursula įvirto į baseiną…

– Nes buvo per daug prisisiurbusi.

Ji pridėjo pirštą prie lūpų:

– Mes apie tai nešnekame, – sušnabždėjo dramatišku balsu. – Hovardas prie visų apkaltino Oliverį dar ir tuo, kad šis suorganizavo mažojo Džeimso pagrobimą.

Regis, šis faktas buvo menkiau žinomas nei kiti. Bėda ta, kad tokio kaltinimo Oliveris niekada neįstengė atleisti. Juodu su žmona Katerina patys negalėjo susilaukti vaikų. Džeradas ir Metas buvo įvaikinti.

– Tikrai šaunus vyrukas, – tarė Kvinas džeržgiančiu balsu.

– Nepamirškite, kad jis neteko sūnaus, – paprieštaravo Danė. – Kad ir kokie gandai sklandė apie jo meilę moterims, mama sako, kad jis nuoširdžiai mylėjo tetą Ursulą. Ne pats didžiausias džiaugsmas stebėti, kaip ji kovoja su neviltimi.

Neatrodė, kad šie žodžiai būtų sujaudinę Kviną. Kad ir kas būtų įvykę tarp jo ir Hovardo, turi būti labai įspūdinga. Ji atsiduso.

– Nesuprantu, Kvinai. Metas turi visas teises būti piktas, ypač po pastarųjų mėnesių įvykių. Tuo tarpu jūsų nesantaika siekia tolimą praeitį. Vis svarsto, kodėl jūs jo taip nekenčiate net ir po mirties?

– Smalsumas prie gero neprives, – jo tonas buvo ledinis.

Matyt, už visko slepiasi ne tik pyktis dėl balsavimo. Kvinas – vienas žymiausių ir sėkmingiausių pasaulio agentų. Tad Danielė nė už ką nepatikės, kad jis vis dar laiko pyktį dėl to, kad Hovardas prieš daugybę metų kiek apsunkino jo gyvenimą.

– Žinote, jūsų neapykanta Hovardui darosi panaši į maniją.

Jis pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Tikrai?

– Ką jis jums padarė? Atėmė moterį?

Iš jo lūpų išsiveržė į lojimą panašus juokas.

– Profesinis pavydas? – mėgino toliau spėlioti Danielė. O gal tiesiog ieškojo priežasčių su juo susikivirčyti? Mėgino atrasti išorinį nesutarimą, kad galėtų pateisinti viduje verdančią kovą dėl to, kad taip baisiai jo geidžia? – Atėmė iš jūsų viso gyvenimo sandorį?

– Hovardas Blekstonas niekur nėra manęs aplenkęs.

– Tai gal prisiklausėte visokiausių pasakojimų ir nusprendėte, kad pats esate jo dingęs įpėdinis? – Be jokios abejonės, ji juokavo, nors ir suprato, kad nederėtų pokštauti tokiais dalykais. Hovardas visada tikėjo, kad vieną dieną pro duris įžengs jo pirmagimis Džeimsas. Jis niekada nesiliovė ieškojęs ir, matyt, turėjo labai svarbios informacijos, mat pakeitė testamentą prieš pat mirtį. Naujajame testamente Kimberlė prarado savo pozicijas, o jos vietą užėmė jo vyriausiasis sūnus Džeimsas, su sąlyga, kad bus surastas per šešis mėnesius nuo Hovardo mirties.

Žiniasklaida netvėrė džiaugsmu – Blekstounų sagoje atsirado naujų, intriguojančių vingių. Per pastaruosius mėnesius apkalbėjo ir atmetė kelis kandidatus, įskaitant ir Džeradą Hamondą – Meto brolį. Reikėjo atiduoti duoklę Hovardui – jis puikiai numanė, kaip priversti paparacus nemiegoti naktimis. Tuo tarpu ji suko galvą, kiek ištvers nepasidavusi šiai neįtikėtinai stipriai aistrai… Suvaldžiusi įsisiautėjusias nuodėmingas mintis ji grįžo prie dingusio įpėdinio temos.

– Pasvarstykime – jūs panašaus amžiaus, maždaug trisdešimt penkerių. Esu kažkur girdėjusi, kad užaugote globos namuose.

Jis išskėtė pirštus ir tai patraukė Danielės dėmesį. Ore sklandė visu kūnu juntama įtampa, kuri apgaubė Danę it karšo oro debesis. Ji atitraukė akis nuo jo rankų ir dailių, raumeningų kojų, kad pažvelgtų tiesiai į veidą. Kuo aiškiausiai girdėjo bangų mūšą, tarsi jos skalautų jos kūną.

Kvinas niekuo neišsidavė, pritaria jai ar ne, tačiau nesuvokiamas susijaudinimas tiesiog stumte išstūmė iš jos kitus žodžius:

– Kas nutiko? Nuėjote pas jį su savo teorija, o jis pasijuokė tiesiog į akis?

Gana ilgai jis stovėjo, regis, nė nekvėpuodamas, o tada netikėtai pliaukštelėjo delnu per rąstą ir palinko virš jos. Danielė pasijuto it pakliuvusi į spąstus. Kvino veidas buvo vos per kelis centimetrus nuo jos, taip arti, jog ji kone juto, kaip duria dar neskusta barzda.

– Daniele, jūs viską supratote klaidingai, – jo švelnus balsas visai nederėjo su šaltai blizgančiomis grėsmingomis akimis, kurių gelmėje galėjai įžiūrėti perspėjimą ir geismą. Jos kvailas pokštas kažką jame pažadino. – Nesu dingęs Blekstounų broliukas, – sukuždėjo, o jo smakras nusileido dar žemiau. Vyzdžiai išsiplėtė. – Mat jei toks būčiau, – tęsė tylų kuždesį, nuo kurio šiurpo kūnas, – nedaryčiau to, ką ketinu padaryti.

Danė suprato, apie ką jis kalba. Ji matė tai lyg atslenkančius audros debesis, tačiau jautėsi kaip užhipnotizuota. Sunku patikėti, tačiau ji atlošė ir kiek kilstelėjo galvą, o nagai susmigo į šiurkštų rąsto paviršių. Kaklas įsitempė. Plačiai atmerktomis akimis ji stebėjo, kaip Kvino veidas ir lūpos įveikia paskutinius milimetrus, po kurių nebebus kelio atgal. Jei būtų stovėjusi, nuo pirmojo prisilietimo keliai būtų tikrai sulinkę. Kelias akimirkas jie stebeilijo vienas į kitą, kol jo sūrios lūpos ir šilko švelnumo liežuvis ėmė ją erzinti. Danielės blakstienos suvirpėjo ir nusileido. Bučinys buvo reiklus, tačiau Kvinas ją lietė tik lūpomis. Ankstesnė jos patirtis prilygo bučiavimuisi per langą – visą laiką ji laukė šio – tikrojo – patyrimo. Visi iki šiol bučiuoti vyrai buvo it berniukai prieš Kviną, kuris parodė jai, kaip turi bučiuotis vyras. Kur dingo jos ryžtas ir atsarga? Kodėl išgaravo mintys apie kitą moterį, kažkur laukiančią savo deimanto? Toji moteris turėtų suprasti, kad atsispirti tokiam bučiniui ne žmogaus galioje. Štai ji sėdi nuostabioje vietoje, teka saulė, o prieš akis veriasi ir vilioja pražūties vartai. Jo lankstus, reiklus liežuvis, lūpos, reikalaujančios paklusti, aistra, vedanti į pradžių pradžią, kur jos laukia neišmatuojamas pasitenkinimas.

Staiga jis atsitraukė, o ji susmuko ant rąsto godžiai rydama orą. Kvinas išsitiesė užstodamas vos patekėjusią saulę. Jis pažvelgė į ją akimis, kuriose it uraganas siautėjo aistra.

– Ar tai panašu į pusbrolio bučinį, Daniele?

Kol ji mėgino sukrapštyti išdidumo, sveiko proto likučius, vyras apsisuko ir nurisnojo šalin. Danė staiga pajuto aštrų skausmą, perskrodusį bevardį pirštą. Ji pakėlė ranką prie burnos mėgindama dantimis ištraukti rakštį, tačiau vis dar skrajojo padebesiais.